Hermanas Hesė ir Ričardas Bachas yra vieni iš žinomiausių pastarojo dešimtmečio rašytojų, tačiau jų kūrybos mintys, nors ir būdamos panašios, yra visiškai kitaip perteikiamos. Ričardo Bacho knygos „Džonas Livingstonas Žuvėdra“, „Viena“ yra puikiai žinomos dėl savo pozityvumo, akivaizdaus, tačiau labai poetiško paaiškinimo, kad visi žmonės yra skirtingi ir kiekvienas turi siekto savo tikslo, kad žmogaus jėgos ir galios gali būti beveik beribės, o pasaulis yra sutvertas tobulai.
Tai, jog viskas yra viena, teigia abu autoriai, kaip ir tai, kad kiekvienas žmogus turi savo paskirtį. Tačiau, Ričardas Bachas žmogų savo kūriniuose pateikia kaip gamtos dalį, kuri turi džiaugtis egzistencija ir galimybe tobulėti – toks žmogus Ričardo Bacho kūryboje yra arti gamtos, arba tiksliai įvardijant, dangaus – daugelis Ričardo Bacho knygų veikėjų yra lakūnai ir pilotai, todėl kartais net ir jo labai svajingose kūriniuose galime rasti techninių detalių aptarinėjimų.